P.Claytonas taip pat yra D.Britanijos Vyriausybės vyresnysis mokslinis patarėjas, Maisto ir sveikatos forumo „Royal Society of Medicine“ Didžiojoje Britanijoje pirmininkas, mitybos ir mokslinių tyrimų vadovas „Food, Brain & Behaviour“ institute Oksforde, kelių knygų autorius. – Karjerą pradėjote farmacijos srityje, tačiau dabar esate priešingoje stovykloje. Nusivylėte? – Mano šeima iš kartos į kartą yra mokslininkai. Mano senelis buvo garsus fizikas, mama – pirmoji pasaulyje genetikos studijų mokslininkė, o tėvas konsultavo Sovietų Sąjungos vadovą Nikitą Chruščiovą, kaip atstatyti komunizmo nuniokotą šalies žemės ūkį. Mano proprosenelis yra Dmitrijus Mendelejevas, sukūręs cheminių elementų lentelę. Taigi aš buvau auginamas būti mokslininku ir praktiškai neturėjau pasirinkimo.

Taip atsidūriau Edinburgo universiteto Medicinos mokykloje. Tai buvo geriausia medicinos mokykla Didžiojoje Britanijoje, o aš tuo metu buvau geriausias jos mokinys. Turėjau tapti farmakologu, kuris dirba su vaistais, bet nutiko taip, kad įsimylėjau veterinariją studijuojančią merginą ir dėl jos pradėjau lankyti jos paskaitas. Šiose paskaitose buvo kalbama apie mitybos svarbą gyvūnų sveikatai. Man pasidarė labai įdomu, bet kai paklausiau savo dėstytojų, kodėl jie neskiria dėmesio mitybai, buvau paprašytas nekelti problemų. Vis dėlto nuo tada pradėjau domėtis, kaip maistas veikia žmonių sveikatą. Manęs nedomino bendra mityba, nes tai nėra tikslus mokslas, aš pradėjau tyrinėti maisto farmakologiją. Nebuvau pirmasis, kuris tai darė, bet buvau vienas pirmųjų. Šioms studijoms skyriau visą savo laisvą laiką.

– Kas yra maisto farmakologija?

Ji tyrinėja maisto biochemiją – kaip maisto ingredientai veikia žmogaus organizmą, jo metabolizmą. Kuo labiau gilinausi, tuo aiškiau darėsi, kad maisto farmakologija yra daug labiau pajėgi padėti žmogui įveikti sveikatos problemas nei vaistai. Perskaičiau visas knygas šia tema. Tačiau iš skirtingų šaltinių atėjusi informacija buvo tokia įvairi, kad sukėlė mano galvoje sąmyšį. Norėdamas susisteminti informaciją, pradėjau rašyti. Iš pradžių gimė straipsniai, vėliau atsirado knyga, kuri tapo pagrindiniu maisto farmakologų vadovėliu. Tai buvo seniai ir kai dabar aš ją vartau, suprantu, kad ne viskas yra joje teisinga.

– Domėjotės Anglijos Viktorijos laikų gyventojų mityba. Kodėl?

Norėjau patyrinėti, ar maistas, kuriuo žmonės maitinosi prieš kelis šimtus metų, jiems turėjo tokį patį poveikį kaip ir mums dabar. Man padėjo labai garsi istorikė. Pasirinkome su ja 1850–1895 m. istorinį tarpsnį. Tai Viktorijos laikų vidurys. Šio laikotarpio populiacija tiesiog labai detaliai aprašyta.
Mes atradome, kad nors žmonės neturėjo tiek ir tokių modernių vaistų kaip mes dabar, gyveno lygiai taip pat ilgai ir net 10 metų ilgiau nei mes išgyvendavo sveiki, be lėtinių ligų.

Išsiaiškinome, kad jų mityba buvo priešuždegiminė. Tai labai svarbu, nes dabar mes jau pripažįstame, kad lėtinį organizmo uždegimą sukelianti šiuolaikinė mityba – daugelio degeracinių ligų, pavyzdžiui, Alzheimerio, demencijos, vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų priežastis.

– Ką gi valgė Viktorijos laikų žmonės?

Prieš atsakydamas į šį klausimą, noriu atkreipti dėmesį, kad, patyrinėjus jų mirties priežastis, matyti, jog tik 10 proc. jų mirdavo nuo vėžio, širdies ir kraujagyslių bei kitų lėtinių ligų, o visi kiti mirdavo tiesiog nuo senatvės. Šis skaičius labai svarbus, kadangi paklausus šiuolaikinių kardiologų, kiek žmonių turi paveldėtą polinkį sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, jie pasakys – 10 proc. Tą patį skaičių nurodo ir onkologai, paklausti apie paveldėtą polinkį susirgti vėžiu.

Taigi jeigu visa populiacija maitintųsi maistu, kuris padeda išsaugoti ilgaamžiškumą, sirgtų tik tie, kurie turi genetiškai užkoduotą polinkį ligai. Tai reiškia, kad apie 90 proc. ligų, kuriomis serga šiuolaikinė visuomenė, galima išvengti. Taip, skaičius drastiškas, bet mūsų įrodymai, kad tai tiesa, yra labai stiprūs. Jie publikuoti moksliniuose žurnaluose.

Grįžtant prie klausimo, kas Viktorijos laikų žmonėms išsaugodavo gerą sveikatą, atsakyti nėra paprasta, nes nėra vieno veiksnio. Tačiau yra trys pagrindiniai mitybos aspektai.

 Pirmasis – labai nedidelis riebalų rūgščių omega-3 ir omega-6 santykis jų mityboje (atitinkamai 1:2/2,5).
 Antrasis komponentas – daug polifenolių, kurie turi priešuždegiminį poveikį, turintis maistas. Senovės žmonės polifenolių gaudavo apie dešimt kartų daugiau nei mes. Polifenolių yra augaliniame maiste, ypač prieskoniuose, tačiau mums sunku jų gauti pakankamai, nes mūsų maistas labai pasikeitęs. Kadangi Viktorijos laikų žmonės buvo fiziškai labai aktyvūs, jie suvalgydavo nuo 3 iki 7 tūkstančių kilokalorijų per dieną (apie 10 porcijų arba kilogramą augalinės kilmės maisto). Mes šiandien augalinio maisto suvalgome apie 300 gramų.

Tačiau svarbiausia, kad vaisiai ir daržovės pasikeitę. Sukurtos jų rūšys, kurių vaisiai ir daržovės daug didesnės, daug gražesnės, bet turi daugiau cukraus ir daug mažiau polifenolių.
Šiandien vaisiai yra tokie saldūs, kad pavojingi diabetu sergantiems žmonėms. Pavyzdžiui, razinose tiek cukraus, kad jos prilygsta saldainiui. Anksčiau taip nebuvo. Paragaukite laukinių vynuogių – jos daug mažesnės, ne tokios saldžios ir turi daugiau polifenolių, kurių mūsų maiste sumažėjo 90 proc.

Dar viena problema, kad mes valgome daug perdirbto maisto, turinčio savyje ingredientų, kurie papildomai skatina organizmo uždegimą.

Trečias dalykas – 1–3,1–6 beta–gliukanai, be kurių imuninė sistema negali teisingai funkcionuoti, didesnė tikimybė įvairioms alergijoms vystytis. Jų yra mielių membranose. Anksčiau šios medžiagos būdavo visuose vaisiuose, fermentuotoje duonoje, visur. Tačiau 1950 m. situacija kardinaliai pasikeitė, kadangi alaus pramonė įvedė mikrofiltraciją, kepimo industrija pakeitė duonos kepimo technologiją, o sintetiniai augalų auginimo būdai pavertė mūsų žemės ūkį sterilia zona. Taigi natūralios mielės mūsų aplinkoje išnyko.

 – Ką gi daryti, jeigu šių medžiagų nebėra net natūraliuose maisto produktuose?

Iš tiesų labai nebrangu jomis papildyti maistą. Šios medžiagos neturi skonio, todėl gali būti integruotos į bet kokį maistą ir drastiškai sumažinti lėtinių ligų skaičių.

Jei tai būtų padaryta šalies mastu, sveikatos apsaugai skirtas biudžetas galėtų sumažėti 30–40 proc. Trys iš keturių ligoninių galėtų būti uždarytos, būtų nereikalinga pusės onkologijos centrų ir tiek daug gydytojų. Žmonės, aišku, vis tiek mirtų, bet senuoju būdu – senatvėje nuo infekcijos, kas yra labai greita ir pigu.

– Kaip pats žmogus gali sau padėti šioje situacijoje?

Reikėtų gyventi kaip Viktorijos laikų žmogui (juokiasi – 15min), t. y. būti fiziškai labai aktyviam. Jie kasdien nueidavo apie 10 km ir visą dieną dirbdavo aktyvų fizinį darbą. Mums reikia nueiti dar daugiau, nes nesame tokie aktyvūs. Kasdien reikia valgyti riebią žuvį ir po 10 porcijų augalinio maisto. Aš bandžiau taip gyventi tris mėnesius. Jaučiausi labai gerai, bet tuomet neliko laiko dirbti. Grįžti atgal neįmanoma, todėl reikėtų paieškoti kitokio sprendimo.

Mano manymu, paprasčiau savo mitybą papildyti tam tikromis medžiagomis. Tačiau problema ta, kad dauguma maisto papildų yra labai blogai pagaminti, todėl reikia daug išmanymo, prieš perkant būtina gerai pasidomėti jų sudėtimi.

Turiu patirties su 10–20 tūkst. pacientų, kurių gyvenimo kokybė, pavykus maistinių medžiagų pagalba sustabdyti lėtinį uždegimą, pasikeitė dramatiškai. Lėtinės ligos ne tik sustoja vystytis, yra atvejų, kai grįžtama į geresnę būklę. Pacientų poreikis vaistams pasidaro mažesnis ar jų net visai nebereikia. Mes matome, kad senėjimo procesus galima pakreipti atgaline eiga.
Pavyzdžiui, mano kraujo spaudimas toks, koks buvo devyniolikos, tokie pat geri ir mano refleksai, šimtą metrų nubėgu taip pat greitai, kaip būdamas studentas, o atšvenčiau 68-tą gimtadienį. Taigi nors ne visi, bet dauguma senėjimo procesų gali būti sustabdyti.

 – Į ką atkreipti dėmesį, kad minėtų riebalų rūgščių santykis būtų teisingas?

Reikia atkreipti dėmesį į dvi rūgštis – EPA ir DHA, kurių yra dviejuose šaltiniuose – dumbliuose ir alyvuogėse. Ne veltui Viduržemio jūros dieta laikoma labai naudinga – joje valgoma labai daug alyvuogių ir jūrų gėrybių. Aš manau, kad sumiksavus žuvų taukus su alyvuogių aliejumi, gautųsi mišinys, turintis labai teigiamą poveikį mūsų sveikatai.

 – Taigi nesiūlote grįžti į natūralų ūkį, bet naudotis mokslo atradimais?

Aš manau, kad papildyti maistą naudingomis medžiagomis šiais laikais yra praktiškiau. Aišku, galima gyventi savo ūkyje ir auginti sau maistą, bet tai nepraktiška ir sunkiai įgyvendinama.

– Kaip greitai galime pajusti teigiamą maisto poveikį?

Neseniai publikavau straipsnį, kuriame pateikiau įrodymų, kad šafranas veikia lygiai taip pat gerai depresiją kaip antidepresantai. Jis suveikia per dvi valandas.

Beta–gliukanų pagalba alergiją galima sumažinti ar padidinti imunitetą per 36 valandas. Kai kuriuose riešutuose yra medžiagų, kurios gali pašalinti per dvi–tris valandas. Ir svarbiausia, kad maistinės medžiagos neturi šalutinio poveikio kaip vaistai. Taigi problema, kaip padaryti, kad visuomenė būtų sveikesnė, jau nebėra mokslinė, o politinė.

– Kodėl Jūsų siūlymai vis dar lieka neišgirsti?

Farmacijos industrija, aišku, nedžiūgauja dėl šių atradimų, teigiančių, kad vaistas yra maistas. Vaisto sukūrimas yra toks brangus, kad neapsimoka sukurti vaisto, kuris iš tiesų gydo, užtenka, kad jis tik apgydytų, palaikytų būklę ir jį vartoti reikėtų visą gyvenimą.

Bet jeigu maisto kompanijos imsis iniciatyvos ir gamins maistą, kuris ne griauna, o palaiko žmogaus sveikatą, farmacijos kompanijos pradės nykti. Tas maistas būtų vos apie 5 proc. brangesnis.

Deja, šiuo metu netgi įstatymai neleistų jo siūlyti kaip gydomojo. Kodėl? Įstatymų leidėjus taip pat veikia farmacijos kompanijos.

Šiuo metu maisto pramonės įtaka žmonių sveikatai yra neigiama. Tereikia labai mažų pokyčių, kad tai pasikeistų. Tam reikia tik politinės valios pakeisti tam tikrus įstatymus, kurie atstovautų ne farmacijos kompanijoms, bet visuomenės interesui išsaugoti žmonių sveikatą.

Informacijos šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/mityba/savo-atradimais-medikus-sokiruojantis-p-claytonas-trys-maistines-medziagos-gali-mus-isgelbeti-nuo-daugelio-ligu-ir-senejimo-1030-976340